PSICHOLOGIJOS IR PEDAGOGIKOS KLAUSIMAI XX a. PRADŽIOS LIETUVIŲ PERIODINĖJE SPAUDOJE

• Main Author: A. Gučas
• Format: Article
• Language: English
• Published: Vilnius University Press 2016-01-01
• Series: Psichologija
• Subjects: psichologijos istorija; pedagogikos istorija; periodinė spauda
• Online Access: http://www.journals.vu.lt/psichologija/article/view/8863

Po revoliucinių 1905 – 1907 m. įvykių carizmas padarė tam tikrų nuolaidų liaudies švietimo srityje. Nors pradinėse mokyklose buvo mokoma rusų kalba, bet jose jau buvo leidžiama dėstyti lietuvių kalbą kaip dalyką. Padidėjo spausdinamų knygų, laikraščių skaičius, atsirado periodinė spauda, skirta mokytojams, ir joje pradėti nagrinėti psichologijos ir pedagogikos klausimai. Daugelį „Mokyklos“ žurnalų straipsnių vienija abstrakti laisvės idėja, iliuzija, kad laisvasis auklėjimas gali išlaisvinti liaudį iš carizmo ir cerkvės pančių. Buvo reikalaujama, kad būsima žmonijos karta – vaikai turėtų sąlygas savarankiškai atskleisti savo dvasines dovanas, galėtų siekti laisvės ir t. t. Plataus atgarsio sulaukė kai kurios XVIII a. prancūzų buržuazinės revoliucijos šauklio Russo idėjos ir E. Kei individualizmas. Kai kada prisimindavo Komenskį, jo reikalavimus ugdyme atsižvelgti į prigimtį. Didelę įtaką padarė Ušinskio mintys, nauji S. Šackio ieškojimai ugdymo srityje, rusų eksperimentinė pedagogika. Siekiant, kad vaiko ugdymas atitiktų jo prigimtines savybes, buvo būtina jas tyrinėti. Todėl buvo keliami klausimai apie vaiko psichikos ypatumus, apie jos vystymo ir ugdymo galimybes – tai problemos, su kuriomis mes jau susidūrėme progresyvių XIX a. pabaigos lietuvių publicistų darbuose. Didelį dėmesį psichikos vystymosi klausimams skyrė Vydūnas žurnale „Jaunimas“ (1910 – 1914) ir atskirose savo knygose. Daug šiais klausimais žurnale „Mokykla“ rašė mokytojai I Burba, A. Jakučionis, I Palukaitis ir ypač K. Skabeika. Bet mes nerasime vienos visiems bendros pedagoginių ar psichologinių pažiūrų sistemos. Galima rasti daug prieštaravimų tarp skirtingų autorių ir net tarp to paties autoriaus skirtingų straipsnių. Vydūnas į vaiko psichologinę raidą žiūrėjo kaip į tobulėjimo procesą, vykstantį ne be vidinių prieštaravimų. Vydūnas, A. Jakučionis ir K. Skabeika taip pat pripažino veiklos vaidmenį vaiko psichikos raidoje. Be to, Vydūnas pastebėjo, kad vaiko psichikos raidoje didelę reikšmę turi mokymas, kadangi padeda pažinti tikrovės objektyvius dėsnius ir tuo pačiu leidžia ją veikti. Žmogaus prigimtis tobulėja mąstyme ir darbe. Nors bendra Vydūno filosofinė koncepcija yra idealistinė, spręsdamas tikrovės pažinimo klausimus jis laikosi intuityvizmo pozicijų, bet atskirais vaiko psichinės raidos klausimais yra pasakęs nemažai teisingų ir įdomių minčių. „Mokyklos“ žurnale (1909 – 1913) buvo spausdinta daug straipsnių, kritikuojančių carinę mokyklą už tai, kad joje vyrauja scholastiniai mokymo metodai, kad ji nekreipia dėmesio į vaikų psichikos ypatumus, neatsižvelgia į vaikų prigimties savybes, užlaiko ir iškreipia jų vystymąsi.. Į vaiko psichinę raidą dažnai buvo žiūrima kaip į spontanišką įgimtų pradmenų „atskleidimą“. Kai kurie autoriai nepajėgė išsivaduoti iš biologinio evoliucionizmo ir kultūrinio istorizmo įtakos. Skirtingas požiūris į vaiko psichikos raidą sukėlė prieštaravimus pedagoginiais klausimais. Spontaniško vaikų psichikos raidos šalininkai (Jakučionis, Palukaitis, Skabeika ir kiti) akcentavo, kad mokymas turi vystyti vaiko sugebėjimus, jo mąstymo savarankiškumą, kad išeinantis į gyvenimą paauglys galėtų susirasti tinkamus pažinimo objektus ir veiklos tikslus. Vydūnas, A. Busilas, I. Širvydas ir kt., nors ir pripažino vaiko sprendimų ir veiksmų savarankiškumą mokyme, bet tuo pačiu pabrėždavo ir mokslo žinių vaidmenį bendrame psichikos vystymesi. A. Busilas šią priešpriešą sprendė išryškindamas mokinio aktyvumo reikšmę mokymo procese. Be tokio aktyvumo nei formalus, nei materialus ugdymas negali duoti pastebimų rezultatų. Bet niekas nekėlė klausimo apie tai, kad iš principo neteisinga žinių įgijimą priešpastatyti psichinių gebėjimų raidai. Reikalavimas, kad ugdymas turi atitikti vaikų prigimties poreikius, amžiaus ypatumus teigiamai veikė vadovėlių lietuviškoms mokykloms rengimą, o taip pat sprendžiant klausimus apie vaikišką lektūrą. Vystant psichologinę ir pedagoginę mintį XX a. pradžios Lietuvoje A. Jakučionis, I. Palukaitis, K. Skabeika ir kt. užima svarbią vietą todėl, kad jie aštriai kritikavo carinę mokyklą, iškėlė mintį apie vaiko psichinio gyvenimo savitumą ir atskleidė kai kuriuos jo psichikos raidos dėsnius, platino eksperimentinės pedagogikos ir psichologijos mokslines žinias. Jų reikalavimas derinti ugdymą su vaiko psichikos prigimtimi skatino mokytojus geriau pažinti vaikų psichologiją, o kartais ir savarankiškai ją studijuoti.