Akademinės tuštumos nikis

• Main Author: Donatas Sauka
• Format: Article
• Language: English
• Published: Vilnius University Press 1999-04-01
• Series: Sociologija: Mintis ir Veiksmas
• Subjects: vartotojų visuomenė; mokslas; intelektualas; Emile'is Durkheimas
• Online Access: http://www.zurnalai.vu.lt/sociologija-mintis-ir-veiksmas/article/view/6843
• ISSN: 1392-3358; 2335-8890

Straipsnyje aptariama nūnai Lietuvoje susiklosčiusi kultūros padėtis ir analizuojamos jos ydos - intelektinio diskurso monologiškumas, alternatyvaus mąstymo ir sprendimų stoka, akademinio gyvenimo uždarumas, teorinių ir metodologinių išteklių skurdumas. Meno sferose, nepaisant epizodinių tarptautinio pripažinimo faktų, įsigali bergždžias reklaminis žurnalizmas, estetinė laisvė suprantama kaip destrukcijos legalizavimas, meno kritika paviršutiniška ir vienadienė. Menui paliekama tik dirginimo ir provokavimo funkcija, išstumianti jo socialines-egzistencines prasmes (didžioji dalis mūsų prozos yra apie nieką, arba, tiksliau kalbant, apie tai, kuo mus kasdien sotina spauda ir televizija). Vartotojiška tampančioje visuomenėje ydingai įteisinamas humanitarinių mokslų antraeiliškumas, skursta filologija, apskritai galima pasigesti racionalios mokslo strategijos. Ieškant alternatyvų susidariusiai intelektinei tuštumai, be kitų dalykų, atsigręžiama ir į sociologijos klasiko E.Durkheimo visuomeninio idealo idėjas bei brėžiamą galimą perspektyvą: jei intelektualai suvoks save kaip kritišką, dinamišką jėgą, jie grąžins prasmę aukštiems kolektyviniams tikslams, kuriems verta nesavanaudiškai tarnauti. Kaip alternatyva kultūrinio mąstymo intencijai suvoktinas ir šių svarstymų eseistinis laisvumas, netelpantis į griežto akademiškumo rėmus. Atkreipiamas dėmesys į kasdienės, praktinės sąmonės sąsajas su bendruoju kultūriniu sąmoningumu, konstatuojant esamą šių lygmenų nelygiavertiškumą ir atotrūkį. Šiandieną, kai strateginę krašto reikalų viziją stelbia pragmatiniai ekonominiai ir politiniai interesai, kritiško intelekto argumentai darosi itin svarbūs. Valstybė turėtų pasitikėti kultūros žmonėmis, jų kritiniu protu, veikla, nesiekiančia privilegijų. Tada ir kultūros žmonės pasitikės valdžia, jeigu ja nebus piktnaudžiaujama ir ji nepraras moralumo matmens.