Stemplės stentavimas esant pooperacinei ezofagopleurinei fistulei: dviejų klinikinių atvejų analizė

• Main Authors: Vygantas Gruslys, Ričardas Janilionis, Arūnas Žilinskas
• Format: Article
• Language: English
• Published: Vilnius University Press 2007-01-01
• Series: Lietuvos Chirurgija
• Online Access: http://www.journals.vu.lt/lietuvos-chirurgija/article/view/2217

Vygantas Gruslys, Ričardas Janilionis, Arūnas Žilinskas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialas, Krūtinės chirurgijos centras, VšĮ VUL SK Centro filialas, Žygimantų g. 3, Vilnius El paštas: [e-mail] Tikslas – pasitelkiant du panašius klinikinius atvejus pagrįsti mintį, kad gydant pooperacinę ezofagopleurinę fistulę, greitai ir radikaliai jos pašalinti dažniausiai negalima; būtina nuosekliai siekti rezultato, o gydymo taktika kiekvienu konkrečiu atveju turi būti individuali. Stemplės stentavimo ištakos – XIX amžiaus pabaiga. Per praėjusį šimtmetį stemplės stentai buvo gerokai ištobulinti. Tačiau vis dar tebesama eksperimentinės stadijos. Esant neoperabiliai navikinės kilmės stemplės stenozei ar stemplės ir kvėpavimo takų jungčiai, stemplės arba mišrus – stemplės ir trachėjos (broncho) – stentavimas tapo pirmojo pasirinkimo gydymo būdu. Santūraus optimizmo teikia ir pirmieji silikoninių solidinių (ne savaime išsiskleidžiančių) stentų naudojimo, esant randinės kilmės striktūrai, rezultatai. Tačiau stemplės stentavimo sergant kitomis stemplės ligomis – achalazija, savaiminiu stemplės plyšimu ar pooperaciniu nesandarumu – rezultatai yra prieštaringi. Itin diskusinis tikslingumas atlikti stemplės stentavimą, kai yra pooperacinė ezofagopleurinė fistulė, kurios komplikacija – piopneumotoraksas. Pasitelkiant du panašius klinikinius atvejus, kai vienam ligoniui stemplės stentavimas paskatino atsirasti ezofagoaortinę jungtį, sukėlusią mirtiną kraujavimą, o kitam neabejotinai padėjo išvengti erozinio kraujavimo, grindžiama mintis, kad pooperacinę ezofagopleurinę fistulę būtina kantriai gydyti ir nuosekliai siekti rezultato, o gydymo taktika kiekvienu konkrečiu atveju turi būti individuali. Pagrindiniai žodžiai: ezofagopleurinė fistulė, stentavimas   Role of esophageal stenting in the management of patients with nonmalignant esophagopleural fistula: Experience of two cases Vygantas Gruslys, Ričardas Janilionis, Arūnas Žilinskas Vilnius University Hospital, Department of General Thoracic Surgery, Žygimantų str. 3, Vilnius, Lithuania E-mail: [e-mail] We present two cases of patients with non-malignant postoperative esophageal fistulas following pulmonary surgery. Both patients were treated with esophageal stenting. However, one of them died due to intrapleural haemorrhage, while the other survived and has been doing well. Esophageal endoprostheses over the last 100 years have undergone a remarkable technological evolution from the hollowed whalebone and the rigid plastic tube to the present-day self-expanding plastic and metal stents, as well as biodegradable ones. The use of esophageal stents may be a reasonable option in patients with benign esophageal fistula, especially in patients who have failed other conventional treatments or are not good candidates for conventional therapy. Hitherto, there are still no strong worldwide recommendations how to treat patients with non-malignant esophageal fistula. We would like to emphasize that the method of management and design of esophageal endoprosthesis in each case must be planned on the individual basis. Keywords: esophagopleural fistula, stenting