| Summary: | The object of the dissertation is British and Indian popular (commercial) cinema and the construction of identity there. The problem of identity construction in Indian and British films was researched employing three approaches found in the postcolonial theory: the critique of colonial discourse, anticolonial nationalism and the construction of national identity and the problematics of diasporic identity. The comparative analysis of the films from the two industries of the countries which were bounded by colonial relationships in the past let us see the complex ways of how identity is articulated in the postcolonial period. It also shows that the colonial memory is not merely a historical relict, but one of the ways to construct identity, which is always brought up and rethought in contemporary popular culture.
The comparative analysis of British and Indian films leads us to the following conclusions: Nadion constructs itself through the constant employment of the resources of colonial memory – and does so depending on various goals: fantasy, nostalgia, fear etc. The ever-present use of colonial memory in the context of the present shows that postcoloniality is a process rather than achieved state, thus letting us observe the positions and functions of imperialism not only in the past, but present as well. British as well as Indian cinema includes the cultural “otherness” in the narratives, which is modeled and manipulated according to the historical period when the film was... [to full text] === Disertacijos objektas yra komercinis Britanijos ir Indijos kinas bei jame konstruojamos tapatybės. Tapatybės konstravimo problematika Indijos ir Britanijos filmuose yra tiriama remiantis trimis tapatybės analizės pokolonijinėje teorijoje pjūviais: kolonijinio diskurso kritika, antikolonijiniu nacionalizmu ir tautinės tapatybės konstravimu bei diasporinės tapatybės problematika. Lyginamasis dviejų, praeityje kolonijiniais saitais susietų valstybių kino filmų tyrimas leido pažvelgti į kompleksines tapatybės artikuliavimo pokolonijiniame laikotarpyje galimybes ir parodė, kad kolonijinė praeitis nėra vien tik istorinis reliktas, bet viena iš tapatybės konstravimo priemonių, nuolat sugrąžinama ir permąstoma šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje ir kinematografijoje.
Išanalizavus medžiagą disertacijoje prieita prie šių išvadų: tauta konstruoja save per nuolatinį kolonijinės atminties resursų panaudojimą – ir atlieka tai vedina skirtingų tikslų: fantazijos, nostalgijos, baimės ir kt. Nuolatinis kolonijinės atminties eskalavimas dabarties kontekste rodo pokolonializmo procesualumą, bet ne substanciškumą, atverdamas kelius pažvelgti į imperializmą ir jo poziciją ne tik praeityje, bet ir dabartyje. Tokiame kontekste tiek Britanija, tiek Indija į filmų naratyvus įtraukia kultūrinės kitybės kategoriją, kuri yra modeliuojama priklausomai nuo filmo sukūrimo laikmečio ir išreiškia skirtingas ideologines sanklodas. Kalbėjimas apie „Kitą“ tampa susietas su „Savimi“, taip sukuriant reikšmių... [toliau žr. visą tekstą]
|
|---|
