| Summary: | XX a. kilęs masinis visuomenės susirūpinimas klimato kaitos pasėkmėmis privertė pasaulį atsigręžti į žmogaus ir gamtos santykio problemą. Naujai atsiradusios ekofilosofijos ar aplinkos filosofijos disciplinos imasi spręsti aksiologinio pobūdžio žmogaus ir gamtos santykio klausimus. Dažniausiai tokios disciplinos naudojasi tiksliųjų mokslų suformuluota gamtos samprata, kuri pati savaime lieka kritiškai neapsvarstyta. Merleau-Ponty gamtos samprata šiame kontekste pasirodo kaip alternatyva gamtos mokslų implikuojamai materialistinei ontologijai. Tačiau ji nėra vientisa: filosofinės kūrybos eigoje kritikai fiksuoja Melreau-Ponty posūkį nuo fenomenologinio gyvenamo kūno aprašymo link ontologinės pasaulio kūno koncepcijos. Šiame magistro darbe pateikiama išsami Merleau-Ponty gamtos sampratos analizė, apimanti tiek fenomenologinę, tiek ontologinę jos formuluotę. Išryškinant abiejų formuluočių ypatumus, tuo pačiu, teigiama, jog ontologinė gamtos koncepcija neprieštarauja gamtos fenomeno aprašymui, bet jį papildo. Taip pat, pasitelkiant kai kuriuos šiuolaikinius aplinkos filosofijos pavyzdžius, siekiama netiesiogiai pademostruoti teorinį Merleau-Ponty gamtos sampratos efektyvumą, paremtą pirminiu žmogaus ir gamtos giminingumu. === A massive concern that had been caused in the twentieth century by the outcomes of the global climate change, urged humanity to look back upon a philosophical issue concerning human-nature relationship. Newly emerged subjects of eco-philosophy or environmental philosophy engage in solving axiological type of issues concerning the matter. These new subjects usually depend on a notion of nature framed by natural sciences, without critically questioning it. In this context Merleau-Ponty’s account on nature emerges as an alternative to materialistic ontology implied by the theories of natural sciences. However Merleau-Ponty’s conception of nature is not monolithic: various critiques notice a turn from phenomenological description of a living body towards an ontological notion of the flesh in the author’s late philosophy. This master thesis gives a thorough analysis of Merleau-Ponty’s conception of nature including both: phenomenological and ontological formulations of it. While pointing out the peculiarities of both formulations it also emphasizes that ontological conception of nature does not intercept with the phenomenological one but, on the contrary, provides a supplement for it. Also by invoking a few examples of contemporary environmental philosophy, this thesis implicitly demonstrates theoretical effectiveness of Merleau-Ponty’s conception of nature, which is based on a primary kinship among human and nature.
|
|---|
